Daugybei transporto sektoriaus dalyvių 2026-ieji žymi esminį lūžio tašką elektrinio mobilumo raidoje. Jei dar visai neseniai elektra varomi vilkikai buvo naudojami išimtinai prekių pristatymams miestų ar priemiesčių ribose, tai naujausios technologijos atveria duris tikriems tolimiesiems reisams. Pagrindiniu šio pokyčio varikliu tampa megavatinio įkrovimo sistema (angl. Megawatt Charging System, MCS), netolimoje ateityje leisianti tarptautiniams vežėjams išlaikyti tokį patį veiklos tempą kaip ir naudojant tradicinį dyzelinį transportą.
Privalomosios pertraukos išnaudojimas
Ilgą laiką didžiausias barjeras, stabdęs elektrinių vilkikų plėtrą tolimųjų reisų logistikoje, buvo baterijų įkrovimo laikas. Ilgas distancijas be pertraukų važiuojantys sunkvežimiai logiškai turi būti aprūpinami didesnėmis, 500 kWh ir daugiau talpos energijos saugyklomis, kurias įkrauti užtrunka juo ilgiau, kuo jos talpesnės.
Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, sunkvežimių vairuotojai po puspenktos valandos vairavimo privalo daryti 45 minučių poilsio pertrauką. Būtent šis neišvengiamas laiko langas tapo inžinierių ir technologijų kūrėjų taikiniu.
Ir štai Švedijos gamintojas „Scania“ paskelbė, kad pradėjo gaminti vilkikus su integruota megavatinio įkrovimo sistema. Ši technologija leidžia net ir didelės talpos vilkiko bateriją įkrauti nuo 20 iki 80 proc. per maždaug 30 minučių. Vėliau šio energijos kiekio visiškai pakanka dar vienam maksimaliam keturių su puse valandos važiavimo ciklui, po kurio vėl seks natūrali pertrauka, o jos metu vėl galima tinkamai įkrauti bateriją tam pritaikytoje stotelėje.
Nors pati sistemos specifikacija ateityje leis pasiekti net iki 3,75 MW (megavatų) galią, pradiniame etape „Scania“ vilkikai palaikys iki 1 000 amperų srovę ir iki 750 kW (kilovatų) siekiančią įkrovimo galią. Vėliau ši galia galės būti didinama net iki 1,2 MW ribos.
Žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius pastebi, kad šios technologijos įgyvendinimas ir plėtra gali pagaliau tapti iki šiol trūkstama dėlionės detale, kuri spręstų svarbią elektrinių vilkikų problemą ilguose maršrutuose – griežtų laiko ir kaštų grafikų neatitiktį poreikiams.
„Elektromobiliai sunkiajame transporte ilgą laiką buvo vertinami gana atsargiai, nes transporto versle laikas yra pinigai, o ilgas krovimas reiškia prarastas valandas ir vėluojančius krovinius. Tačiau ši technologija yra didelis ir labai praktiškas šuolis į priekį. Galimybė per privalomą vairuotojo poilsio pertrauką įkrauti bateriją tolesniam darbui iš esmės panaikina laiko nuostolio problemą. Vežėjams nebereikia aukoti maršruto greičio, nes įkrovimo procesas natūraliai įsilieja į neišvengiamą vairuotojo darbo ir poilsio rutiną“, – teigia V. Milius.
Iššūkiai inžinieriams ir nauji standartai
Perkelti tokį didžiulį energijos kiekį per ypač trumpą laiką nėra paprasta užduotis. Palyginti: lengvieji elektromobiliai greitojo įkrovimo stotelėse, priklausomai nuo jų specifikacijų, įkraunami 100–350 kW galia.
Aukštos įtampos baterijų įkrovimas itin didele galia reikalauja specifinių inžinerinių sprendimų. Siekiant išvengti perkaitimo rizikos ir užtikrinti stabilią temperatūrą, MCS įkrovikliuose naudojami specialūs skysčiu aušinami kabeliai bei modernios jungtys.
Be to, ši technologija veikia pasitelkiant specializuotus ryšio standartus, kurie leidžia transporto priemonei ir įkrovimo stotelei bendrauti realiuoju laiku, užtikrinant ne tik maksimalų krovimo efektyvumą, bet ir visišką saugumą. Informacija apie baterijos elementų temperatūrą, priimamą srovę ir elektros tinklo apkrovą analizuojama milisekundžių tikslumu, o tai garantuoja procesų patikimumą.
Vis dėlto technologija transporto priemonėje yra tik viena lygties dalis – ne mažiau svarbi ir atitinkama infrastruktūra greitkeliuose, prie kurios plėtros prisideda ir patys gamintojai. Pavyzdžiui, minėtoji „Scania“ aktyviai dalyvauja „Milence“ iniciatyvoje. Tai bendras didžiųjų sunkvežimių gamintojų projektas, kurio tikslas – iki 2027 metų visoje Europoje įrengti 1 700 didelės galios įkrovimo taškų, pritaikytų išskirtinai sunkiajam transportui. Šis tinklas jau pradėjo veikti: pirmieji tokie įkrovimo centrai atidaryti Nyderlanduose, Belgijoje bei Švedijoje.
Be to, neseniai Europos Komisija ir devynios valstybės narės, tarp kurių yra ir Lietuva, oficialiai paskelbė Švaraus transporto koridoriaus iniciatyvą. Šio tarptautinio didelės apimties projekto tikslas – paspartinti įkrovimo infrastruktūros plėtrą pagrindiniuose krovinių vežimo maršrutuose.
Vienas tokių – Šiaurės jūros ir Baltijos jūros koridorius – prasideda Roterdame, driekiasi per Nyderlandus, Vokietiją, Lenkiją, o tuomet išsiskiria į dvi atšakas, iš kurių viena pasiekia Baltijos šalis ir tęsiasi iki Suomijos. Vokietija jau dabar yra numačiusi skirti iki 1,6 milijardo eurų greitojo įkrovimo stotelėms statyti daugiau nei 120 aikštelių prie pagrindinių automagistralių, taip užtikrinant nepertraukiamą energijos tiekimą tranzitiniam transportui.
Lietuvos transporto įmonėms, tradiciškai užimančioms stiprias pozicijas tarptautinių pervežimų srityje, šie infrastruktūros ir technologijų pokyčiai atveria naujų komercinių perspektyvų. Sukūrus patikimus transporto koridorius nuo Baltijos šalių iki pat Vakarų Europos, logistikos valdymas beveik nesiskirs nuo dabartinio darbo su dyzeliniais sunkvežimiais. Tai leis išlaikyti aukštą bendrovių konkurencingumą Vakarų rinkose, kuriose tarptautinės įmonės iš savo vežėjų reikalauja vis griežtesnių ekologijos standartų.
Jungiasi visa pramonė
Naujasis įkrovimo standartas nėra tik vieno gamintojo vizija – tai vieninga visos pramonės kryptis. Siekiant užtikrinti sklandų perėjimą prie nulinės emisijos tolimojo transporto, kiti didieji Europos gamintojai taip pat sparčiai integruoja šią technologiją į savo gaminamus sunkvežimius.
Štai „Mercedes-Benz“ su savo tolimiesiems reisams skirtu „eActros 600“ modeliu sėkmingai baigė suderinamumo bandymus „Milence“ tinklo laboratorijose. Savo ruožtu „Volvo Trucks“ kartu su „Scania“ taip pat surengė viešus megavatinio įkrovimo bandymus Landvėterio logistikos centre Švedijoje. Tai puikiai iliustruoja, kad net ir didžiausi konkurentai rinkoje geba dirbti išvien kurdami bendrą, visiems vežėjams prieinamą ir suderinamą greitojo įkrovimo ekosistemą.
„Žingsnis po žingsnio matome tendenciją, kad sunkiojo transporto gamintojai tiki elektrifikacijos perspektyvomis ir įgyvendina suplanuotus sprendimus ne tik tuose segmentuose, kur tai santykinai nesudėtinga padaryti, tačiau ir pačiose sudėtingiausiose srityse. Technologinė evoliucija įgauna vis didesnį pagreitį, o kai strateginiuose koridoriuose galutinai bus užbaigtas reikiamos infrastruktūros įrengimas, dyzeliniams varikliams gali tekti pamažu užleisti vietą net ir pačiuose sunkiausiuose Europos maršrutuose“, – apibendrina V. Milius.
