Europos transporto sektorius išgyvena permainų laikotarpį. Tarptautinio „DKV Mobility“ tyrimo „eMobility Study 2026“ duomenimis, daugiau kaip pusė (56 proc.) iš apklaustų 1 700 transporto parkus valdančių įmonių Europoje per artimiausius dvejus metus planuoja didinti visiškai elektrinių transporto priemonių skaičių.
Tačiau optimizmą gerokai slopina praktiniai iššūkiai. Net 73 proc. apklaustųjų kaip pagrindinę kliūtį įvardija didelę elektrinių transporto priemonių įsigijimo kainą, 71 proc. nerimauja dėl riboto nuvažiuojamo atstumo, o 69 proc. mano, kad viešoji įkrovimo infrastruktūra vis dar nėra pakankamai išvystyta. Kaip šiuos rezultatus vertina ekspertai?
Tvarumo tikslai susiduria su ekonomine realybe
Nors elektrifikacija dažnai pristatoma kaip neišvengiama ateitis, daugeliui įmonių svarbiausias kriterijus išlieka bendrosios transporto priemonių eksploatavimo išlaidos. Transporto parkų valdytojai turi vertinti ne tik įsigijimo kainą, bet ir eksploatacijos, energijos, priežiūros bei administravimo kaštus.
Europoje pirmaujančios B2B mokėjimų ir sprendimų kelyje platformos „DKV Mobility“ vadovas Baltijos šalyse Artūras Michejenko atkreipia dėmesį, kad elektromobilių kainos šiandien Lietuvoje jau nėra tokia didelė kliūtis, kokia buvo anksčiau.
„Su valstybės parama elektromobilių įsigijimo išlaidos daugeliu atvejų tampa konkurencingos, be to, vertinant investicijas, svarbu atsižvelgti į visą eksploatacijos laikotarpį, o ne vien į pradinę transporto priemonės kainą“, – sako pašnekovas.
Lietuvoje šie iššūkiai tampa dar aktualesni dėl pasikeitusios mokestinės aplinkos. Nuo 2025 metų įsigalioję pelno mokesčio pakeitimai sumažino galimybes atskaityti su taršiais automobiliais susijusias išlaidas, todėl įmonės vis dažniau svarsto alternatyvas.
Tinklaraščio „100 proc. elektrinis“ įkūrėjas Dainius Jakas teigia, kad šiandien nei elektromobilio kaina, nei nuvažiuojamas atstumas, nei infrastruktūra nėra problema. Anot pašnekovo, įvertinus lengvatas, ypač įmonėms taikomą PVM atskaitą, elektromobilių kaina dalies verslų jau nebegąsdina.
„Žinau realų pavyzdį, kai didelė įmonė keitė kelis šimtus automobilių į varomus elektra. Ir įmonė, ir darbuotojai yra patenkinti, nors prieš tai buvo baimių dėl įvairių dalykų. Realybė kitokia“, – pastebi D. Jakas.
„Range anxiety“ – labiau psichologinis nei technologinis barjeras
Nors elektromobilių technologijos sparčiai tobulėja, transporto sektoriuje maršrutų planavimas dažnai reikalauja didesnio lankstumo nei lengvųjų automobilių vairuotojams. Todėl vienas dažniausiai minimų elektromobilių plėtros stabdžių išlieka vadinamasis „range anxiety“ – nerimas dėl galimybės pasiekti kelionės tikslą nepritrūkus energijos.
D.Jakas pabrėžia, kad senesni ir naudoti elektromobiliai turi nuvažiuojamo atstumo apribojimų, bet su naujais galima nuvažiuoti daug.
„Tie, kas nori nuvažiuoti 1 000 km per dieną be sustojimo – jiems elektromobilis dar nesukurtas, likusiems apynaujis elektromobilis su vidutine baterijos talpa yra pakankamas. Tarkime, nauji elektromobiliai vienu įkrovimu ar su 5–10 minučių trukmės energijos papildymu nuvažiuoja ir 600 km“, – aiškina elektromobilių ekspertas.
A.Michejenko sutinka, kad bent dalis šių baimių susijusios ne su realiais technologiniais apribojimais, o su vartotojų įpročiais bei nepakankamu elektromobilių galimybių pažinimu. „Nuvažiuojamas atstumas priklauso nuo konkretaus poreikio, bet iš esmės jo užtenka – tai labiau psichologinis momentas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Įkrovimo infrastruktūra – ar esame Europoje?
Europos transporto ir aplinkos federacijos (T&E) 2025 m. elektromobilių pažangos ataskaitos duomenimis, visos ES valstybės jau buvo pasiekusios arba viršijusios ES reglamente numatytus minimalius viešojo įkrovimo infrastruktūros reikalavimus, o Lietuva pagal įrengtos galios ir elektromobilių skaičiaus santykį buvo tarp geriausiai vertinamų Bendrijos šalių.
Pagal ES Alternatyviųjų degalų infrastruktūros reglamentą (AFIR), kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti minimalią viešojo įkrovimo prieigų galią, proporcingą šalyje registruotų elektrinių transporto priemonių skaičiui. Tai yra – 1,3 kW viešosios įkrovimo galios kiekvienam grynajam elektromobiliui ir 0,8 kW viešosios įkrovimo galios kiekvienam iš išorės įkraunamam hibridui. 2026 m. Europos alternatyviųjų degalų observatorijos (EAFO) duomenimis, Lietuvoje šie skaičiai siekia atitinkamai 12,98 kW ir 1,42 kW.
EAFO vertinimu, Lietuva taip pat patenka tarp šalių, kurios turi vieną didžiausių viešojo įkrovimo galios rezervų vienam elektromobiliui visoje Europos Sąjungoje – infrastruktūros pajėgumai šiuo metu auga greičiau nei elektromobilių parkas.
A.Michejenko teigimu, kalbant apie infrastruktūrą, svarbu vertinti ne tik įkrovimo taškų skaičių, bet ir jų technines galimybes.
„Turime pakankamai didelę infrastruktūrą su geru įkrovimo taškų tankiu, tačiau krovimo galia juose nebūtinai atitinka dabartinių elektromobilių technologijas. Trūksta sparčiojo įkrovimo taškų. Pagrindinė problema tampa ne stotelių trūkumas, o jų pasiekiamumas konkrečiuose maršrutuose ir gebėjimas vairuotojams realiuoju laiku rasti tinkamiausią įkrovimo vietą“, – teigia jis.
D.Jakas esamą situaciją vertina palankiau: „Įkrovimo tinklas šiuo metu drastiškai patobulėjęs. Galima rinktis ne tik vietą, bet dar ir akcijų paieškoti. Anksčiau to nebuvo. Problema tik ta, kad Lietuvoje yra daugiau kaip dešimt tiekėjų. Atitinkamai įmonėms reikia sutarčių su kiekvienu iš jų, o ir mėnesio gale gaunama daug sąskaitų.“
Vieninga ekosistema vietoj atskirų sprendimų
A.Michejenko būtent čia mato vieną didžiausių kliūčių įmonėms – skirtingų sistemų administravimą, atsiskaitymo patogumo nebuvimą. Didelėje dalyje įkrovimo stotelių vis dar negalima atsiskaityti banko kortelėmis, naudojamos skirtingos programėlės, gaunama daug sąskaitų. Keliaujant reikia ieškoti tinkamų stotelių atskirose programėlėse.
„Verslui svarbiausia ne konkreti technologija, o paprastumas. Kuo mažiau skirtingų sistemų, sutarčių ir administracinių procesų, tuo lengviau integruoti elektromobilius į kasdienę veiklą. Rinkoje vis didesnę reikšmę įgauna sprendimai, leidžiantys vienoje vietoje matyti įkrovimo stotelių tinklą, jų galią, jungties tipus, užimtumą bei planuoti maršrutus pagal realias sąlygas kelyje.
Tai sprendžia transakcijų inicijavimas viena kortele skirtingų tiekėjų įkrovimo taškuose. Turint hibridinius automobilius, tuo pačiu sprendimu galima atlikti transakcijas ir už degalus. Mėnesio gale gaunama viena sąskaita, o visi duomenys matomi vieningoje sistemoje. Tokį principą šiandien įgyvendina ir „DKV +Charge“ kortelė“, – paaiškina ekspertas.
Tad transporto sektoriaus elektrifikacija šiandien nėra vien tik technologinis klausimas. Tyrimas rodo, kad verslo apsisprendimą pereiti prie elektromobilių vis dažniau lemia ne vien transporto priemonių techninės galimybės, bet ir gebėjimas efektyviai valdyti išlaidas, planuoti maršrutus bei užtikrinti patogią prieigą prie įkrovimo infrastruktūros.
Nors daugiau kaip pusė Europos įmonių artimiausiais metais planuoja plėsti elektrinių transporto priemonių parkus, sėkmingą perėjimą lems ne tik investicijos į naują transportą, bet ir sprendimai, padedantys paprasčiau bei efektyviau valdyti visą mobilumo ekosistemą. Daugiau informacijos apie „DKV Mobility“ tyrimą „eMobility Study 2026“ galima rasti bendrovės interneto svetainėje.
