Antradienį, sausio 10-ąją, Dakaro dalyviai paliko Rijadą ir važiuodami akmeningais kalnų tarpekliais bei skrosdami vandens pilnas upes pajudėjo nauja kryptimi link Harado. Per poilsio dieną jėgas atgavęs „Teltonika Racing“ komandos ekipažas antrąją ralio maratono dalį pradėjo su trenksmu. Devintajame greičio ruože lyderiui tik kiek daugiau nei trimis minutėmis nusileidę Vaidotas Žala ir Paulo Fiuza užėmė antrąją vietą.
„Greičio šiandien netrūko. Lėkėm neatsikvėpdami, nors buvo ir pavojingų vietų – nuplauto grunto, didelių akmenų. Keletą kartų nuslydom į šonus, bet šiandien buvo ta diena, kai reikėjo palaikyti maksimalų tempą. Pasivijęs kitus du automobilius, supratau, kad galim pasiekt gerą rezultatą, todėl spaudžiau iki dugno“, – po finišo kalbėjo lenktynininkas.
Dakaro automobilių įskaitoje antradienį dominavo pirmąsias tris vietas užėmę „Prodrive Hunter“ visureigius vairuojantys lenktynininkai. Greičiausias ir vėl buvo antrąjį greičio ruožą iš eilės laimėjęs Sebastianas Loebas. Trečiąją vietą užėmė vos minute nuo V. Žalos atsilikęs Guerlainas Chicherit.
Rimtą avariją pačioje greičio ruožo pradžioje patyrė „Audi“ komandai atstovaujantis Carlosas Sainzas. Po šuolio per kopą jo vairuojamas visureigis priekiu trenkėsi į žemę, o lenktynininką ir šturmaną medikų apžiūrai turėjo pristatyti pirmosios pagalbos sraigtasparnis. Visgi ispanas pakeliui persigalvojo ir liepė pilotui sukti atgal, o ekipažas grįžo prie automobilio laukti techninės pagalbos.
Papildomas iššūkis – vandens spąstai
Po regione neseniai praūžusio lietaus išdžiūvusios upių vagos užsipildė vandeniu ir tai vėl tapo papildomu iššūkiu lenktynių dalyviams. Klimpo čia ir ekstremaliems išbandymams neparuošti nutrūktgalvių Dakaro žiūrovų visureigiai.
„Šiaip buvo labai keista važiuoti upėmis – keletą kartų jau atrodė, kad įklimpsim. Teko matyti upėje įstrigusius ir vandens apsemtus standartinius žiūrovų visureigius. Tikrai labai neįprastas vaizdas“, – įspūdžiais dalijosi V. Žala.
Devintasis greičio ruožas atitiko Dakaro organizatorių šiais metais dažniausiai naudojamą receptą – didžiąją trasos dalį dengė akmenys, o įspūdingas kopas lenktynininkai daugiausiai matė skriedami link finišo. 358 kilometrų ilgio trasoje geriausiai sekėsi tiems, kurie sugebėjo po poilsio dienos greitai persiorientuoti į lenktynių ritmą.