Nors transporto priemonės gaminamos iš metalo, plastiko, stiklo, gumos ir pan. medžiagų, tradiciškai laikomų itin atspariomis laiko tėkmei, „nemirtingų“ automobilių nėra. Korozija per metus gali visiškai suvalgyti net milimetrą plieno, todėl pamatyti mašiną, tinkančią į senelius ar netgi prosenelius, visada yra nedidelis stebuklas. Praėjusį savaitgalį Biržuose vykusioje senovinių automobilių parodoje „Nesentanti klasika 2021“, tokių, aikčioti verčiančių akistatų, buvo daugiau nei šimtas.
Biržų aeroklubo pakraštyje suformuota improvizuota istorinės technikos ekspozicija turėjo mažiausiai du klasikinius muziejus nokautuojančius kozirius. Pirmiausia, į tenykščio senovinių automobilių klubo „Klasika“ iniciatyva surengtą parodą (beje, vieną pačių didžiausių ir solidžiausių, kokios tik pastaraisiais metais vyksta Baltijos šalyse) visi svečiai suvažiavo sava eiga. Turint galvoje, kad dalis mašinų buvo sukonstruotos dar praėjusio amžiaus pradžioje ar tarpukaryje, vien šis faktas verčia pagarbiai nukelti skrybėlę. Antra – už kiekvieno oldtimerio dažnai slepiasi atskiro romano verta istorija. „Nesentančios klasikos“ renginyje greta kiekvieno eksponato stovėjo jo savininkas, kaip taisyklė ne šiaip žinantis enciklopedinę informaciją ar kai kurias technines smulkmenas, bet pats padėjęs tam automobiliui prisikelti iš nebūties. Tokie žmonės-burtininkai bemaž keturias valandas Biržuose praleido apgulties sąlygomis ir su parodos lankytojais šypsodamiesi bendravo net prapliupus lietui.
Bene daugiausia dėmesio sulaukė ir labiausiai fotografuojamu automobiliu šįkart buvo vilniečio Aleksandro Obymachos į Biržus atgabentas, 1914-aisiais dienos šviesą išvydęs „Hansa G 12/36 Renntorpedo“. Hipnotizuojančios išvaizdos dvivietė sportinė mašina tik pagal užsakymą buvo gaminta labai mažomis serijomis. Neoficialiais duomenimis prieš maždaug 15 metų į Lietuvą iš Latvijos atkeliavęs unikalus egzempliorius apskritai yra vienintelis išlikęs.
Įdomu, kad pagrindinis „Hansa“ konstruktorius buvo šiaurės Vokietijoje gyvenęs prancūzų kilmės belgas, todėl „Renntorpedo“ turtingas itin originaliais inžineriniais sprendimais. Tarkim motoras sudarytas iš dviejų atskirų blokų, turinčių po du cilindrus, tačiau be įprastų variklio galvučių. Vožtuvai sumontuoti viršuje, o jų kanalai įlieti į motoro korpusą. Įpūsti gyvybės tokiam sudėtingam mechanizmui pavyko tik po ilgus metus trukusio pasiutusiai kruopštaus darbo, sulaukus specialistų iš keleto užsienio šalių pagalbos.
„Norint, kad variklis veiktų, teko špižinius stūmoklius, turinčius didelį išsiplėtimo koeficientą, keisti šiuolaikiniais, pagamintais iš lengvo aliuminio lydinio. Nepaisant važiuoti leidžiančių dabartinių technologijų panaudojimo ir savotiškos adaptacijos XXI amžiui, degalus reikia pilti maksimaliai panašius į anuometinius – žemo oktano, lėtai degančius. Net A92 benzinas yra pernelyg geras, todėl tenka įmaišyti specialius švino priedus ar ūkinių prekių parduotuvėse ieškoti „Nefraso“ (pavadinimas sukonstruotas iš rusų kalbos žodžių „neftenoi“ ir „rastvor“ santrumpų)., – pasakodamas apie egzotiško jėgos agregato ypatumus atviravo A. Obymacha.
Šiam automobiliui atiteko ne tik seniausio parodos dalyvio diplomas bet ir garbingiausias trofėjus – „Grand Prix“ taurė.
Gražiausiu 2021-ųjų „Nesenstančios klasikos“ eksponatu tarptautinė ekspertų komisija išrinko iš Latvijos atkeliavusį „Fiat 512“, taip pat galintį pasigirti neįtikėtina istorija.
„Kolegos senovinės technikos mylėtojai ir kolekcininkai kurį laiką spėliojo ar tik ne šis 1926-aisiais pagamintas „Fiat“ buvo įdarbintas tarpukario metais vežioti Latvijos prezidentą. Visgi po ilgų tyrimų nustatyta, kad aukščiausi valdžios žmonės anuomet į keliones leisdavosi kitu šios markės modeliu. Prasidėjus okupacijai buvo gana akivaizdu, jog prabangus limuzinas greičiausiai bus konfiskuotas. Vengiant nereikalingų rūpesčių mašina atsidūrė tvarte po mėšlo sluoksnio maskuote. Frontui nuslinkus į vakarus progos ištraukti jį iš slėptuvės taip ir neatsirado, o senajam jo šeimininkui mirus automobilis apskritai buvo užmirštas“, – pasakojo „Fiat 512“ savininkas Janis Oskerko.
Paradoksalu, tačiau sunkiausiu galvosūkiu restauruojant šį oldtimerį tapo originalių ratų ir kai kurių važiuoklės mazgų paieška: juos latvis parsisiuntė net iš Australijos. Visi darbai, primenantys didelės mozaikos iš miniatiūrinių dalelių dėliojimą, užtruko beveik 20 metų. Tokių modelių yra visame pasaulyje yra išlikę viso labo penki.
Prizą už „Geriausią restauraciją“ iš parodos išsivežė estas Indrek Sirk, Biržuose pademonstravęs šiuolaikinių „Audi“ prosenelį, 1935-aisiais pagamintą kabrioletą „DKW F5 Front Luxus“. Į Estiją iškeliavo dar du apdovanojimai: „Gražiausiam klasikiniam“ ir „Geriausiam senoviniam“ (pagamintam iki 1946-ųjų) automobiliams. Pirmojo trofėjo savininku tapo Tonu Magi, vairavęs „Rolls Royce Silver Cloud II“. Antrasis prizas atsidūrė Tarmo Uffert rankose už 1938-aisiais sukonstruotą „Packard Twelve 1608 Convertible“. Tokio modelio kabrioletai taip pat yra itin reti. Automobilio savininko žiniomis – išlikusių yra mažiau nei dvi dešimtys egzempliorių. „Geriausiu sovietiniu“ automobiliu šįkart pripažinta „GAZ M-20 Pobeda“. 1954-aisiais pagaminto senolio savininkas Rolandas Kripaitis.
Klubo „Klasika“ vadovas bei tradiciniu tapusio renginio organizatorius Egidijus Einoris, apibendrindamas šiųmetinę parodą pasidžiaugė sulaukęs itin retų ir pavydėtinai puikiai restauruotų ar suremontuotų automobilių, galinčių papuošti pačius prestižiškiausius oldtimerių forumus.
„Mes stengiamės saviškėje parodoje adaptuoti visas geriausias analogiškų renginių idėjas ir kol kas tai visai neprastai pavyksta. Mūsų draugų ratas kiekvienais metais plečiasi, išskirtinių automobilių daugėja, o atmosfera kaskart būna vis jaukesnė. Mes įdedam į šį projektą daug širdies, todėl kokybinę kartelę kasmet šiek tiek kilstelėjam. Tarkim žiūri komisijos, įvardijančios nominacijų nugalėtojus, sprendimų dar nė vienais metais niekas nekvestionavo. Vadinasi judam teisinga linkme“, – šypsojosi E. Einoris.