Svarbiausi faktai ir techniniai duomenys:
Variklis: Modifikuotas 1190 cm³ „Buell“ V-Twin variklis su turbokompresoriumi (pagamintas „Buell Super Cruiser“ pagrindu).
Galia: Daugiau nei 401 AG į galinį ratą / daugiau nei 290 Nm (215 lb-ft) sukimo momentas.
Dinamika: Oficialus gamintojo tikslas – viršyti 250 mph (virš 400 km/h) ribą.
Faktinis rezultatas: Per pirmąjį bandymą Bonneville „Speed Week“ renginyje pasiektas didžiausias greitis – 178,531 mph (apie 287 km/h).
Vairuotojas: Jacob Stark, „Buell Advance Designs“ ir strateginių sprendimų vadovas, kuriam tai buvo debiutas ant Bonneville druskos.
Vienas ambicingiausių pastarojo meto Amerikos motociklų pramonės projektų – „Buell Project Leviathan“ – pagaliau išvažiavo į legendinę Jutos valstijos Bonneville druskų lygumą. Nors inžinieriai ant stendo (angl. dyno) iš 1190 kubinių centimetrų V-Twin variklio, pasitelkę turbiną, išspaudė sunkiai suvokiamas 401 arklio galias, realybė išdžiūvusiame druskos ežere pasirodė kur kas sudėtingesnė. Pirmasis bandymas užfiksuoti 250 mylių per valandą greitį baigėsi ties 178,531 mph riba, tačiau komanda tai vadina tik ilgo kelio pradžia.
Licencijavimo iššūkiai ir debiutanto sunkumai
Nors maksimalaus greičio trūkumas gali pasirodyti kaip nesėkmė, realus kontekstas atskleidžia kur kas sudėtingesnį vaizdą. Visų pirma, tiek pačiam motociklui, tiek jo vairuotojui Jacobui Starkui tai buvo absoliutus debiutas Bonneville lenktynėse. Pagal griežtas renginio taisykles, naujokai negali iškart bandyti maksimalaus greičio. Iš pradžių J. Starkas turėjo išlaikyti didesnį nei 125 mph greitį, kad gautų „D“ klasės licenciją, naudodamas tik antrą pavarą.
Tik po šio bandymo, techninių patikrinimų ir pakoregavimų komanda gavo „B“ licenciją, leidžiančią išvažiuoti į ilgąją trasą (angl. Long Course), suteikiančią penkias mylias įsibėgėjimui.
400 arklio galių ir nenumatytos druskos savybės
Pagrindinis „Leviathan“ projekto iššūkis Bonneville pasirodė esąs ne galios trūkumas, o jos perdavimas į specifinę druskos dangą. „Buell“ komanda teigė, kad motociklo elgsena drastiškai pasikeitė, kai J. Starkas peržengė 150 mph ribą dviejų mylių žymoje.
Didžiausia problema iškilo perjungus į ketvirtą pavarą. Kompiuterinė telemetrija parodė, kad įjungus šią pavarą, galinio rato sukimosi greitis siekė daugiau nei 200 mph, nors pats motociklas važiavo gerokai lėčiau. Kitaip tariant, vairuotojui teko suvaldyti transporto priemonę, kuri važiavo 175 mph greičiu atlikdama nuolatinį galinio rato prasukimą (angl. rolling burnout).
Nepaisant techninių nesklandumų, „Buell“ oficiali pozicija išlieka optimistiška: „Žvėris pajuto druskos skonį“. Pirmasis testas leido komandai susirinkti kritinius telemetrijos duomenis, o vairuotojas gavo reikiamas licencijas kitų metų bandymams. Tai įrodymas, kad sukurti 400 AG stende yra viena, tačiau priversti motociklą šią jėgą efektyviai perduoti į druską viršijant 200 mph – visiškai kitas inžinerinis lygis.
