Kelionių projekto „1000 pasaulio stebuklų“ kūrėjai Audrius ir Alma Sutkai tęsia kelionę po Islandiją, o kuo toliau – tuo daugiau šalies atsiveria už pagrindinių turistinių maršrutų. Per kelias savaites čia pora jau įveikė daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, aplankė Reikjaviką, leidosi į ugnikalnio kraterį, maudėsi tarp ledo lyčių ir „Defender“ visureigiu pravažiavo kelią, kuris dalį paros tiesiog dingsta po vandenynu.
Kelionė, tiesa, neapsieina ir be techninių išbandymų. Pirmosiomis savaitėmis keliautojams jau teko nusipirkti dvi naujas padangas – vieną teko keisti po ankstesnio prakirtimo, o kitą važiuojant žvyrkeliu pradūrė taip, kad joje atsirado dvi skylės. Islandijos keliai gali būti negailestingi net ir sustiprintoms, sudėtingoms sąlygoms skirtoms padangoms.
„Pasivažinėji dvi dienas be atsarginio rato, tai visą laiką nerviniesi. Niekada nežinai, kurioje vietoje sustosi. O F tipo kelių yra į valias: norėdamas pasiekti įdomius objektus, turi pasivažinėti žvyrkeliais“, – pasakoja A. Sutkus.
Pasak jo, kai kurie Islandijos žvyrkeliai primena Mongoliją – važiuojant reikia nuolat ieškoti tinkamo greičio, kad automobilio per daug nekratytų važiuojant vadinamąja tarka. Keliai saloje nenuspėjami ir tuo, kad net vienodai pažymėtas maršrutas gali staiga iš asfalto virsti keliasdešimties kilometrų žvyrkeliu.
Liftu į ugnikalnio vidų ir maudynės tarp ledo lyčių
Per šį kelionės etapą Sutkai spėjo patirti ir keletą įspūdingiausių Islandijos atrakcijų. Viena jų – nusileidimas maždaug 120 metrų į ugnikalnio kraterį. Lankytojai metaline kabina nuleidžiami į jo vidų, kur galima pamatyti mineralais ir uolienomis nuspalvintas sienas.
Ne mažesnį įspūdį paliko ir lagūna, kur nuo ledyno atskilusios lytys upe plaukia į vandenyną, o dalis jų lieka vadinamajame Deimantų paplūdimyje.
„Ten net ryžausi nusimaudyti tarp tų ledo lyčių. Tai vienos įspūdingiausių ir šalčiausių mano maudynių. Manau, vanduo buvo dviejų ar trijų laipsnių šilumos, nes per kelias minutes kojos pasidarė dėmėtos ir labai gėlė“, – prisimena keliautojas.
Panevėžys su uostu būtų Reikjavikas
Nors Islandija lepina gamtos stebuklais, miestai čia taip pat svarbi šalies patyrimo dalis. Pora aplankė Reikjaviką – šalies sostinė A. Sutkui pasirodė jauki, žemaaukštė ir visai neprimenanti vakarietiškų didmiesčių.
„Atrodo labai jaukus ir primena kokį nors nedidelį, šimtatūkstantinį Europos miestą. Pavyzdžiui, Panevėžys, jeigu turėtų uostą, galėtų būti Reikjavikas“, – juokiasi panevežietis ir pasakoja, kad sostinė juos pasitiko miesto gimtadienio švente, per kurią vyko pasaulinio lygio maratonas ir fejerverkų šou.
Miestas nustebino ne tik interaktyviomis pramogomis, lavos šou ar galimybe virtualiai „praskristi“ virš Islandijos, bet ir lietuvių gausa. Per kelias dienas Sutkai ne kartą buvo užkalbinti lietuviškai, tautiečių sutiko servisuose ir parduotuvėse.
Pasak Audriaus, Islandijoje gyvenantys lietuviai prie vietinio klimato seniai prisitaikę – daugelis turi visureigius ir savaitgaliais keliauja po kalnus, kraterius ar atokesnius salos kampelius.
Kelias, kurį kelioms valandoms atveria vandenynas
Vieną ryškiausių kelionės etapų pora patyrė Vakarų fjorduose – labiau nuo gyvenamų vietovių nutolusiame regione, kur turistų gerokai mažiau.
Čia keliautojai pasirinko 622 numeriu pažymėtą kelią, apie kurį internete galima rasti begales entuziastų istorijų bei ypatingo grožio vaizdų – kelias driekiasi vandenyno pakrante ir kalnų šlaitais, atverdamas neįtikėtino grožio vaizdus. Tiesa, įspūdingiausia kelio vieta – tam tikras jo ruožas, pravažiuojamas tik kelias valandas per parą, kai vanduo atsitraukia.
„Prieš tai turi įveikti 20, gal 30 kilometrų žvyrkeliu, kad privažiuotum tą vietą. Sulaukti, kol vandenynas nusileidžia, ir pervažiuoti akmenuotu, pakankamai įdomiu, gražiu, šlapiu keliu. „Defender“ šitoje vietoje superinis instrumentas unikalioms pasaulio vietoms pamatyti“, – pasakoja A. Sutkus.
Šis kelias laikomas vienu pavojingesnių regione, o keliautojas yra matęs nuotraukų, kuriose automobiliai nuo kelio nuplauti į vandenį. Būtent todėl tokiose vietose automobilio pravažumas tampa ne patogumo, o pačios kelionės galimybių klausimu. A. Sutkus pasakoja, kad šioje atkarpoje sugedus automobiliui jau reikėtų galvoti ne apie tai, kaip jį sutvarkyti, o kaip patiems saugiai iš ten pasitraukti.
Šaltis jau atėjo
Įpusėjus kelionei Islandijoje pradėjo jaustis ir ruduo. Keliautojai jau sulaukė pirmojo pašalo, o vieną naktį stogo palapinėje miegojo esant nulinei temperatūrai.
Dar prieš kelionę papildomai apšiltinta palapinė pasiteisino, o „Defender“ įrengtas dyzelinis šildytuvas pradėtas naudoti drėgmei ir kondensatui išdžiovinti.
„Tas apšiltinimas, kurį uždėjome ant palapinės, – geriausia, ką esu padaręs ruošdamasis šitai kelionei. Šiandien nakvojant vėjas buvo tikrai kokių dešimties metrų per sekundę. Švilpė, judėjo viskas, net automobilį judino, o viduje miegojome komfortiškai“, – sako A. Sutkus.
Toliau jų laukia Islandijos šiaurė, banginių stebėjimas, kanjonai ir dar atokesni kraštovaizdžiai. Audrius sako, kad kuo toliau nuo turistinių vietų, tuo sala darosi įdomesnė – mažėja žmonių, daugėja žvyrkelių, laukinių vietų ir tų patirčių, dėl kurių į tokią kelionę apskritai verta leistis.
