Ralio ir drifto pasaulyje puikiai žinomas Gediminas Ivanauskas-Ivanule praėjusius metus užbaigė nutrūktgalviška išvyka į Maroką senu automobiliu. Tuomet grupė bendraminčių per visą Europa patraukė į Afrikos žemyną tam, kad išbandytų save bei jau ne pirmą dešimtmetį skaičiuojančią techniką. G.Ivanauskas tuomet keliavo antros kartos „VW Golf“ ir nors automobilio savininkas į Lietuvą grįžo, senasis „Volkswagenas“ liko žiemoti Portugalijoje, kur ką tik vėl susitiko su savo šeimininku.
„Grįžtant iš Afrikos mano šturmanas Vytis Pauliukonis rekomendavo kreiptis į jam pažįstamą lietuvį, gyvenantį Portugalijoje, su kuriuo susisiekus sutarėme, kad galime palikti savo mašiną kuriam laikui. Žmogus priėmė labai šiltai – ne tik mašiną sutiko pasaugoti, bet ir rekomendavo vietinį servisą, kuriame reikėjo atlikti kelis smulkius darbus po mūsų ekspedicijos Maroke“, – pasakojimą apie ką tik įvykusį ralį nuo jo priešistorės pradėjo G.Ivanauskas.
Nuo ekspedicijos praėjus keliems mėnesiams ekipažas pastebėjo, kad Portugalijoje kovo gale vyks nedidelis „Vieira de Minho“ ralis. Avantiūrų neatsisakantys vyrukai ilgai netrukus užsiregistravo, o kadangi jų „Golf“ skaičiuoja jau ketvirtą dešimtmetį, startas buvo numatomas istorinių automobilių klasėje.
Techniniai iššūkiai ir įdarbinti vietiniai
Ankstesnei kelių tūkstančių kilometrų kelionei į Afriką pusiau sportinis automobilis buvo kiek įmanoma pritaikytas ilgam keliui – vietoj sportinių lopšių į saloną grįžo originalios sėdynės, tačiau startui ralyje jos netiko. Sportininkas šį klausimą išsprendė greitai ir išsiuntė sėdynes, kartu su sportinėmis padangomis, į Portugaliją. Tiesa, to nebuvo gana sėkmingam startui.
„Su Vyčiu į Portugaliją atvykome nusiteikę optimistiškai, golfas važiuoja. Aišku, važiuoja ne tobulai, bet jau žinome, kad čia kantri kovinė mašina ir ralį atlaikys. Atvykus į Vieira do Minho miestelį palikome savo sportinį bolidą mechanikui, kuris jau anksčiau padėjo sudėti sportines sėdynes, užmontuoti padangas, o dabar jo užduotis buvo paruošti automobilį techninei komisijai – įsitikinti, kad viskas vietoje ir veikia. O mes su Vyčiu patraukėme į trasų susirašymą“, – apie nuotykių pradžią Portugalijoje pasakojo G.Ivanauskas.
Sportininkas pasakoja, kad kuriozai prasidėjo jau tuomet, kai abu sportininkai sėdo į išnuomotą „Fiat 500“ trasų susirašymui: „Reikia turėti omenyje tai, kad Vyčio ūgis siekia apie du metrus, o fiatukas – itin mažas itališkas automobilis. Susėdus ir susidėjus lagaminus mašinoje vietos beveik nebeliko. Dar ir jautėmės apgauti – susirašymo metu buvo niūrus oras, lijo, o Lietuvoje, tuo tarpu, švietė saulė.“
Nepaisant visko, ekipažas sėkmingai susirašė trasą, vakare grįžo į ralio miestelį ir pradėjo administracinių bei techninių komisijų procedūras. Pirmiausia organizatoriams užkliuvo tai, kad G.Ivanausko licencija nėra tarptautinė – nors pagal pirminį susitarimą ji turėjo tikti, tačiau atvykus į vietą prireikė kitos. Sportininkas išreiškia didelę padėką Lietuvos Automobilių Sporto Federacijai, kuri išimtine tvarka ir labai greitai išsprendė šį klausimą.
Nuvežus automobilį techninei apžiūrai iškilo gerokai didesnis nesklandumas – norint startuoti ralyje automobilyje turi būti sumontuota automatinio gesinimo sistema, kurios, žinoma, nebuvo. Vienintelis būdas startuoti buvo susimontuoti šią sistemą, kurią, visų pirma, reikėjo gauti, o tada rasti kas padės sumontuoti.
„Organizatoriai davė kontaktus ir jau kitą dieną man atvežė gesinimo sistemą su šešiais purkštukais. Ją instaliuoti – visos dienos darbas. Vienam to padaryti beveik neįmanoma, bet aš supratau, kad šiame darbe dabar esu vienas. Mūsų mechanikas tą dieną buvo išvykęs, o Vytis nėra itin techniškas žmogus. Situacija, atrodo, be išeities – iki techninės komisijos pabaigos vos trys valandos. Bet kad jau atvažiavome, reikėjo ieškoti sprendimo“, – kalbėjo G.Ivanauskas ir pasakojo, kad pagalbos ieškojo iš vietinių.
Sutarus su šalia dirbusiais mechanikais ir jų vadovui leidus, prie sportinio lietuvių „Golfo“ atėjo net keturi mechanikai, kurie akimirksniu sumontavo gesinimo sistemą.
„Vėl atvažiavus į techninę komisiją vietinių akys buvo didelės – matyt jie suprato, kad šitie veikėjai iš Lietuvos yra kovotojai ir pasiduoti nežada. Komisiją praėjome ir prieš akis buvo tik smulkmena – pats ralis“, – juokauja G.Ivanauskas.
Lietuvis užsiminė, kad ralyje dalyvavo Martynas Samsonas, tačiau suprasdamas, kad jis čia atvyko kovoti dėl pergalės, net ir ištikus tokiai situacijai, sako Ivanulė, nenorėjo blaškyti jo su savo bėdomis. Beje, M.Samsonas tapo šio ralio čempionu, su kuo „Golfo“ ekipažas jį nuoširdžiai sveikina.
Sunkus ralis – dar vienas įrašas į patirčių bagažą
Pats ralis vyko itin sudėtingomis sąlygomis – trasos buvo šlapios ir slidžios, pylė lietus. Sportininkui tai buvo pirmasis startas tokiomis sąlygomis, tad lūkesčių aukštiems rezultatams nebuvo nuo pirmųjų kilometrų. Pagrindinis tikslas – gauti papildomos patirties važiuojant šiomis sąlygomis. Šį planą, ekipažas vertina, pavyko įgyvendinti su kaupu.
Tiesa, nors ir atsargiai, tempą sportininkai laikė kiek įmanoma aukštesnį ir buvo greitesni už daugiau nei pusę dalyvių, tačiau pirmojo greičio ruožo antroje pusėje nulūžo šakę laikęs varžtas: „Šiaip ne taip nupukšėjom iki serviso zonos ir ten jau pats kritau po mašina remontui. Dramos ir emocijų buvo daug – mechanikų nėra, laikas spaudžia. Greitai sulaukėme didelės vietinių žiūrovų minios. Man nuo drifto laikų įprasta spręsti technines bėdas greitai ir su turimomis priemonėmis, pačiam. Ralio pasaulyje, matyt, toks vaizdas retesnis. Vietiniai ir vėl turėjo proga pamatyti, kad mes, lietuviai, nepasiduodame niekada.“
Suremontuoti mašiną pavyko ir ralį sportininkai pratęsė. Galų gale, istorinių automobilių įskaitoje ketvirtą dešimtį skaičiuojantis „VW Golf“ ir du nutrūktgalviai lietuviai jame užėmė pirmąją vietą istorinių automobilių įskaitoje.
„Portugalijoje ralio gerbėjai lietuvius žino ir pažįsta. Didelė pagarba M.Samsonui dėl pergalės ir ačiū vietiniams už puikų ralį. Golfas ir vėl liko Portugalijoje. Tikslių planų jam neturime, bet tikiu, kad sugrįšime. O dabar kimbam prie „Porsche“, su kuriuo startuosime Lietuvos ralio trasose“, – pasakojimą užbaigė G.Ivanauskas.