Automobiliai, nuo pat jų sukūrimo, žmonėms reiškė laisvę ir naujas galimybes. Jie simbolizavo tai, kad tolimiausi kraštai tapo lengviau pasiekiami. Tai įrodė ir „Ratrace.lt“ lenktynių serijos organizatoriai, pakvietę entuziastus vykti palenktyniauti į Afriką, Maroką. Tiesa, galiojo viena sąlygą: automobiliai turėjo būti tokie, kokių nebūtų gaila. Būtent dėl šios sąlygos tarp važiuojančiųjų buvo galima sutikti net ir antrosios kartos „VW Golf“ modelį, kurį pilotavo Lietuvos automobilių sporto pasaulyje puikiai žinomas Gediminas Ivanauskas–Ivanule.
Per visą Europą iki Afrikos šešių automobilių ir daugiau nei dešimties žmonių kompanijai pavyko nuvažiuoti be didesnių iššūkių – teko atlikti kelis smulkius remontus, bet didelės dramos nebuvo. Viskas apsivertė aukštyn kojomis persikėlus į Maroką. Čia organizatoriai buvo iš anksto numatę orientacinį maršrutą ir ekipažams išdalino kelio knygas. Dalyviai sako, kad nuo pirmųjų akimirkų buvo galima pajusti senojo Dakaro dvasią – mėgėjiškai paruošti to laikmečio automobiliai, kelio knyga ir dykuma. Nors organizatoriai užtikrino dalyvių saugumą ir sekė kiekvieno iš jų buvimo vietą GPS įrangos pagalba, nuotykių dvasia buvo pastovus kelionės palydovas.
„Dabar, grįžus, drąsiai sakau, kad tai buvo epinis gyvenimo nuotykis su „RatRace.lt“ Afrikoje. Kodėl taip sakau? Nes po kelionių į Ukrainą vežant įvairią pagalbą į karštus taškus, tai buvo pirmas kartas, kuomet buvo taip stipru. Pati idėja yra beprotiška, o jos išpildymas iš organizatorių pusės buvo neįtikėtinai smagus“, – pasakojo G. Ivanauskas.
Įvyko tai, ko net nebuvo galima tikėtis
Sakoma, kad Lietuva yra lietaus kraštas, tačiau nutrūktgalvių istorija priverčia susimąstyti, kad gal visgi ne Lietuva, o patys lietuviai yra lietaus pranašai – vos atvykus į dykumą šioje pradėjo žliaugti lietus. Vietiniai pasakojo, kad tai pirmasis lietus per pastaruosius kelis metus. Įsismarkavusi liūtis pakeitė visą lenktynių scenarijų iš esmės: upių vagos prisipildė vandens, molis tapo itin slidus, o kai kurios dykumos vietos tapo sunkiai arba visai nepravažiuojamos.
„Mūsų ekipažui viskas susiklostė dramatiškai: įklimpome, o tada ir sugedome. Realiai siužetas toks, kokį galima pamatyti filmuose. Mūsų „golfyčiui“ lekiant per upes užsipylė elektronika ir nustojo veikti akceleratoriaus sklendė. Mes žinojome, tik tiek, kad esame 60 kilometre ir laukėme pagalbos, nes dykumoje neveikė telefono ryšys ir pasiskambinti nebuvo galima. Maža to, dar užklimpome molynėje ir sunkiai sekėsi išsikapstyti“, – pasakojo G. Ivanauskas.
Galų gale ekipažui supratus, kad naktį teks praleisti dykumoje, o miegoti mašinoje, kuri neužsiveda, neatrodė geriausias sprendimas, nuotykio dalyviai pradėjo ieškoti pagalbos dykumoje. Eidami link artimiausio šviesos šaltinio du vyrukai priėjo seną kalėjimą, į kurį niekas neįleido ir pagalbos nesuteikė. Komandos nariai pripažino, kad labai stipriai ir nesistengė ten įsiprašyti, mat vieta atrodė itin niūriai.
„Toliau ėjome link namo, kurį pravažiavome anksčiau, ir sutikome vietinį piemenį. Manau jam vaizdelis irgi buvo įdomus, kuomet du svetimšaliai su veržliarakčiu ir kastuvu rankose, purvini iki ausų naktį ateina į jo namus. Angliškai nė žodžio, gestais pakalbėjome ir kažkaip supratome. Gavome ožkos pieno ir duonos ir grįžome prie automobilio jį remontuoti. Tai pavyko, bet iš šlapios molynės neišvažiavome – nors ir buvo apautas „piktomis“ padangomis, „golfyčiui“ tai buvo per sunki užduotis. Teko nakvoti pas mūsų draugą, kur gavome vietos sandėliuke ant žemės, bet mums, po dienos nuotykių pervargusiems, tai buvo rūmai“, – apie vieną sudėtingiausių dienų pasakojo G. Ivanauskas.
Patarlė apie tai, kad rytas protingesnis už vakarą, ekipažui pasitvirtino su kaupu. Iš svetingojo piemens gavę pusryčių ir palikę jam dovanų vyrai išskubėjo gelbėti savo automobilio. Kadangi jau buvo sausa, pavyko išvažiuoti sava eiga. Tai ekipažas priėmė tarsi savo pergalę. Toliau sekė išvažiavimo iš aklavietės paieškos tuo pačiu saugant automobilį – variklis drebėjo ir leido suprasti, kad ne pirma jaunystė ir tokie iššūkiai jam gal ir per stiprūs. Tiesa, ir čia nebuvo viskas paprasta, mat po vakarykščio lietaus keliautojai buvo įkalinti naujai atsiradusių upių apsuptyje.
„Važinėjome gal valandą ieškodami tinkamo kelio, kol galų gale pamatėme savo gentainius, kurie ieškojo mūsų. Jie tiesiog važiavo mūsų vėžėmis ir mes grįždami susitikome. Jaučiu ir garsiai reiškiu didelį dėkingumą už pagalbą. Emocijos susitikus vėl buvo maksimaliai džiaugsmingos. Tuomet, susitikus, jau visi kartu bandėme išlysti ir grįžti į savo bivaką, kur laukė remontai ir kiti nuotykiai“, – itin įsimintiną naktį apibendrino G. Ivanauskas.
Afrikos rutina
Visos ateinančios dienos dykumoje, nors jau gerokai sausesnės ir be lietaus, šios ekspedicijos dalyviams suteikė ne ką mažiau emocijų. Buvo visko: gedimų, remontų, stūmimo, tempimo, kasimo, kupranugarių, kaimelių, išdžiūvusių ežerų, kalnų, akmenų. Tačiau nepaisant vis besikeičiančio kraštovaizdžio ir pačių netikėčiausių nuotykių, dienos Afrikoje pamažu įgavo rutiną.
Kiekvieno dalyvio miego trukmė priklausė nuo vieno kriterijaus – ar reikia remontuoti automobilį. Jei taip, tenka eiti miegoti vėlai arba keltis anksti. Kitu atveju laukia pusryčiai su visu „RatRace.lt“ kolektyvų, kurių metu vyksta ateinančios dienos aptarimas. Po pusryčių degalų užsipylimas ir kelionė į trasą. Ralio varžyboms ruoštas antrosios kartos „Golf“, pasakoja jo ekipažo nariai, buvo ganėtinai rajus, tad per diena tekdavo 2-3 kartus pasipildyti degalų – benzino kaina apie Maroke panaši kaip Lietuvoje ir siekė 1.4 eurų už litrą.
Tuomet duodamas startas – ekipažai išleidžiami kas dvi minutes ir trasoje kiekvienas lieka kovoti už save: „Vienas vadelioja, kitas žiūri programėlę kur reikia važiuot. Trasoje būna visko: akmenų, kopų, tarpeklių, smėlio, skardžių, žmonių. Tad greitis priklauso nuo to, kiek negaila technikos. Paspaudus greičiau galima lengvai prakirst į ratą arba kitaip sužaloti automobilį. Čia netgi dugno apsaugos nepadeda. Dažniausiai pasitaikydavę gedimai buvo nusukti pusašiai, užpilta elektronika lekiant per upes, prakirsti ratai, atraminiai, amortizatoriai ir kiti pakabos elementai.“
Nerašyta šio nuotykio taisyklė yra ta, kad pamačius kitą ekipažą bėdoje, būtina sustoti ir pagelbėti. Žinoma, šiam tikslui yra ir atskiri, specialiai pagalbą trasoje teikiantys ekipažai.
„Šiaip trasoje, kuri yra dykumos viduryje, nelabai jauku užstrigti, nes gali tekti pėdinti kokius ir 5 km iki artimiausios pagalbos arba vietos, kur bus telefono ryšys. Pasitaikė, kad su trosu tempė 70 kilometrų. Nepaisant bet kokių nuotykių trasoje, po finišo vieni kitiems pagal galimybes padedame remontuotis: detalių paskolinti, įrankių ar prisidėti darbu“, – dalinosi G. Ivanauskas.
Kad ir kokia buvo diena, sako sportininkas, vakarienė visada būdavo su didele šypsena veide ir geriausiomis emocijomis, nors kartu jausdavosi ir siaubingas nuovargis. Po savaitės Maroko dykumose ir sėkmingos kelionės namo Lietuvos ralio čempionate dalyvaujantis lenktynininkas neslėpė, kad tai buvo bene įsimintiniausias nuotykis jo gyvenime ir su nekantrumu laukia, kokių jų bus ateityje.
