Penkios priežastys, kodėl didesnė prošvaisa – geriau ir kodėl dėl jos nebūtina pirkti visureigio

Jeigu atliktumėte socialinį eksperimentą ir išdidžiai į miesto visureigius lipančių vairuotojų paklaustumėte, kodėl jie pasirinko būtent tokį modelį savo kasdienėms reikmėms, bene dažniausiai išgirstumėte atsakymą, kad juos suviliojo tai, jog SUV tipo automobilyje sėdima aukščiau, matoma daugiau, o prireikus galima įveikti prastesnius kelius, mat tokių modelių ir prošvaisa didesnė. Tačiau žinovai sako, kad kartais išvaizda gali apgauti.

Toli gražu ne visada visureigiška išvaizda liudija, kad transporto priemonės prošvaisa bus iš tiesų didelė. Kai kada tokį įspūdį gali sukurti aukščiau įtaisytos sėdynės, aukštesnis kėbulas, o skaičiai techninėje brošiūroje išduos, kad automobilio prošvaisa, kitaip tariant, atstumas nuo žemės iki dugno, prilygsta įprastam hečbekui. Tai priežastis, dėl kurios automobilių ekspertai ragina nepasikliauti vien jausmais, bet ir tikrinti skaičius.

Visureigių reikia ne visuomet

Pavyzdžiui, žvelgiant į elektromobilį „Citroën ë-C4“ arba į analogišką vidaus degimo variklį turinčią C4 modelio versiją, gali pasirodyti, kad automobilis – tikras miesto visureigių segmento atstovas. Tokį įspūdį sukelia nuožulnios visureigio-kupė stiliaus kėbulo linijos, apsaugos ant ratų arkų, kiti visureigiams būdingi elementai.

Vis dėlto tai – visas automobilių dizaino tendencijas atspindintis hečbekas. Patikrinus jo technines specifikacijas matyti, kad modelio prošvaisa ne šiaip didelė – kai kuriais atvejais ji lenkia net ir mažuosius miesto visureigius, nes siekia 15,6 cm. Palyginti, vienas artimiausių konkurentų, įtilpusių į miesto krosoverių segmentą, „Toyota CH-R“, gali pasigirti 15 cm prošvaisa, o atitinkamo dydžio hečbekų segmentui priskiriamas „Seat Leon“ teturi 13 cm prošvaisą.

„Argumentų, kodėl svarbus kiekvienas centimetras, kilstelėjantis aukščiau nuo žemės, netrūksta“, – sako automobilių žurnalistas ir ekspertas Egidijus Babelis. Tik tam, kad atsirastų galimybė važiuoti aukščiau nuo žemės, krosoverio ar visureigio kėbulo tikrai nereikia – neverta permokėti už paprasčiausią madą.

„Pavyzdžiui, mano tėtis ieškojo automobilio su aukštesne prošvaisa mamai. Ji dažnai važiuoja į kaimą, o ten žvyrkeliai ir t. t. SUV netinka, nes močiutei sunku įsėsti, reikia normalios žemos mašinos, kuri rudenį ar pavasarį, kai keliai subjūra, neleistų braukti dugno į kelio nelygumus“, – asmeniniu pavyzdžiu dalijasi pašnekovas. Jis neslepia, kad tokie gamintojai kaip „Citroën“ visuomet kūrė savas mados tendencijas ir dizaino kryptis – C4 modelis geriausias to pavyzdys.

Praverčia šeimoms

Ne vienas kineziterapeutas galėtų pabrėžti, jog tais atvejais, kai reikia kelti sunkius daiktus ir padėti juos nepatogiame aukštyje, visas krūvis tenka stuburui, tad net ir sveikiausias žmogus gali pasiskųsti, kad paskaudo nugara. Tad didesnę prošvaisą turintis modelis nepamainomas tiems, kam tenka daiktus į automobilį sudėti ir iš jo iškrauti ypač dažnai.

„Pavyzdžiui, tai aktualu turintiems mažylių. Vaikus kasdien tenka sodinti į specialią kėdutę, o jų vežimėlius – krauti į bagažinę. Turint aukštesnę transporto priemonę, reikės gerokai mažiau lankstytis. Tad tai ne tik patogiau, bet ir tausoja nugarą“, – pažymi automobilių žurnalistas Justas Lengvinas, kalbėdamas apie didesnės prošvaisos privalumus.

Jis primena ir tai, kad aukštesnė prošvaisa reiškia, jog daugumai, važiuojančių tokiu automobiliu, yra patogiau į jį įsėsti – nereikia įkristi į žemai įtaisytą sėdynę.

Antroji priežastis, kodėl aukštesnė prošvaisa praverčia net ir gyvenantiems miestuose, anot J. Lengvino, yra didesnis pravažumas. „Žinoma, tai anaiptol nereiškia to paties, ką suvokiame kalbėdami apie tikruosius, rėminius, visureigius, skirtus bekelei“, – akcentuoja automobilių rinką išmanantis žurnalistas,

„Tokie automobiliai nepadės nukakti į atokią žvejybos vietą ar neišvažiuojamą miško gilumą, bet su jais galima drąsiau jaustis mieste ar net traukiant į sodybą nelygiu miško keliu. Turint didesnę prošvaisą, mažiau šansų nubraukti buferius į aukštą šaligatvio bortelį, o gyvenant ankštame kieme prošvaisos dydis gali būti aktualus, kai tenka manevruoti ratus keliant ant pėsčiųjų takų“, – aiškina pašnekovas.

Daugiau komforto

Kalbėdamas apie didesnę prošvaisą turinčius automobilius J. Lengvinas pastebi, kad egzistuoja savotiška taisyklė – jie užtikrina komfortiškesnį važiuoklės darbą. Tad neretai, žvilgtelėjus į skaičius, nurodytus automobilio techninėse charakteristikose, galima numanyti, kaip gerai jis sugers kelio nelygumus. Tiesa, ekspertas nurodo, jog važiuoklės minkštumas – priežastis, dėl kurios kai kurie vairuotojai nemėgsta tokio tipo modelių.

„Kuo aukštesnis automobilis ir kuo minkštesnė jo važiuoklė, tuo jo valdymas ne toks dinamiškas“, – sako žinovas.

Dėl tokios situacijos kai kurie gamintojai, pavyzdžiui, „Citroën“, įdeda daug pastangų, kad padidintų komfortą: štai C4 modelyje įrengta naujo tipo važiuoklė su progresinių hidraulinių amortizatorių sistema. Dėl to sėdintys automobilyje jausis ypač komfortiškai ir duobėti keliai jų kelionių nesugadins, o kartu ši sistema neleis automobiliui nevaldomai įsilinguoti ar šokčioti prastuose keliuose.

Papildomų centimetrų, kilstelėjančių automobilį aukščiau nuo žemės, naudą įžvelgia ir eismo psichologai. Jie pabrėžia, kad galimybė sėdėti aukščiau yra itin susijusi su gera savijauta.

Pasirodo, sėdint aukščiau, tiek vairuotojui, tiek keleiviams kyla saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmas, mat tokia padėtis suteikia galimybę geriau matyti, kas vyksta kelyje, tiesiai prieš automobilį. Kuo geresnis regėjimo laukas, tuo greičiau vairuotojas galės sureaguoti į priešais atsiradusią kliūtį, duobę ar kitą netikėtumą kelyje.

Degalų sąnaudos nenukenčia

Skeptikai linkę tikinti, kad aukštesnis automobilis reiškia, jog jo degalų sąnaudos taip pat didesnės. Visgi šiuolaikinių automobilių ekspertai tvirtina, kad tai – viso labo mitas, likęs iš senų laikų.

Tokių senų, kad apie miesto visureigių segmentą dar nebuvo nė svajojama ir frazė „aukštesnis automobilis“ reiškė, jog priešais jus – nerangus, nevikrus, bekelės iššūkiams tinkamas rėminis visureigis.

Dabar kiekvienas automobilis išbandomas vėjo tuneliuose, kur iki visiško aptakumo šlifuojamos visos išsikišusios ir aerodinaminį koeficientą gadinančios detalės, bandymuose nuvažiuojama šimtai tūkstančių kilometrų. Automobilis išbandomas pačiomis įvairiausiomis sąlygomis – ir spaudžiant arktiniam šalčiui, ir kepinant kaitrai, – kad būtų įsitikinta, jog rinkoje atsiradęs naujokas potencialių pirkėjų nenuvils.

Dar kartą gamintojų techninę informaciją patikrina ir patvirtina (arba ne) nepriklausomų ekspertų, kaip antai standartizuotų testų, žymimų raidėmis WLTP, sudarytojų būrys, tad įsitikinti, kad net didesnę prošvaisą turintis modelis taupumu nenusileis žemesniam automobiliui – itin lengva.

Štai, pavyzdžiui, lyginant 15,6 cm prošvaisą turintį „Citroën C4“ hečbeką su „Seat Leon“, kurio prošvaisa siekia 13 cm, gali pasirodyti, kad degalų sąnaudų svarstyklės turėtų krypti „Seat“ pusėn. Vis dėlto WLTP bandymai rodo, jog „Seat Leon“ 100 km nuvažiuoja su 5,5–5,6 l degalų, o C4 tam pačiam atstumui naudoja 5,4–5,5 l degalų.