Egipte, Turkijoje ar Tunise apstu pasiūlymų turistams leistis į neišdildomų įspūdžių kupinas išvykas keturračiais. Tuo metu Lietuvoje panašių atrakcijų praktiškai nėra. Ekspertai pripažįsta, kad ši turizmo niša mūsų šalyje vis dar neatrasta, bet ji turi didžiulį potencialą. Tiesa, kad jis atsiskleistų, tam dar reikia įveikti ir keletą itin gajų mitų.
Užsienyje – populiari pramoga, Lietuvoje aptinkama retai
Vienas populiariausių pramoginių užsiėmimų, nuvykus atostogų į šiltus, lietuvių pamėgtus kraštus, pavyzdžiui, Turkiją, Egiptą ar kitas Viduržemio jūros šalis, yra pasivažinėjimas keturračiais. Natūralu, nes tai suteikia daug emocijų.
„Užsienyje lietuviai keturračiais paprastai skrodžia kopas. Aišku, turistiniai turai, mano akimis, vyksta labai lėtai, bet jei vairuotojas prie to vairo sėdi pirmą kartą, jis tikrai gauna daug gerų emocijų. Kiek girdžiu atsiliepimų, kad ir kokiuose turuose žmonės važiuotų, – jie visuomet geriausi. Visi būna labai patenkinti“, – pasakoja keturračiais lenktyniaujantis ir šių transporto priemonių kultūrą populiarinantis „CFMoto Thunder Racing Team“ komandos narys Antanas Kanopkinas.
Suprantama, kad minėtų valstybių viešbučių valdytojams ar pramogų organizatoriams siūlyti tokią paslaugą daug paprasčiau, kai aplink plyti vien smėlis, iš kelio gali sukti kur nori ir važiuoti pagal azimutą. Tuo metu Lietuvoje draudžiama važiuoti bekele, pievomis ar miško paklote. Neretai vis dar galima išgirsti įvairių mitų apie keturračių daromą žalą gamtai, tačiau jiems gimti padėjo neatsakingi vairuotojai.
Dėl to keturračių turizmo pasiūla mūsų šalyje – gana menka, dažniausiai apsiribojanti pramoginiais pasivažinėjimais privačiose trasose.
Purvinas reikalas? Važiavimo malonumo prizmė keičiasi
Vis dėlto specialistai sako, kad vietos, kur plėsti turizmą keturračiais, tikrai yra. Jie galėtų sudominti ne tik trasų turėtojus, bet ir, pavyzdžiui, atokesnėse vietovėse esančių viešbučių, dvarų, kaimo turizmo sodybų valdytojus. Pasivažinėjimas keturračiais galėtų tapti pridėtine verte, papildoma pramoga ir įdomesniu laiko praleidimu aktyvesnį laisvalaikį vertinantiems klientams.
„Pamenu, prieš 10 metų keturračiams reikėjo kuo didesnių ratų, kad su jais būtų galima nerti į pelkes ir per visą dieną nukrutėti 5 kilometrus. Dabar retas bežino, kaip tinkamai naudotis gerve. Bet ir pati važiavimo malonumo prizmė pasikeitė. Šiandien Lietuvoje yra šimtai ne lėkimo, o būtent turistavimo maršrutų, kuriais keturračiu galima aplankyti išties išskirtines, sunkiai pasiekiamas gamtos, miestelių vietas, surasti apleistų tiltų“, – sako lenktynininkas.
Keturračiais galima važiuoti visais keliais, išskyrus greitkelius. Kalbant apie kelius, tai nebūtinai turi būti asfaltuoti plentai ar įprasti lietuviški žvyrkeliai. Yra tikrai daug pamirštų, sunkiai išvažiuojamų vieškelių, miško keliukų.
„Visi prastesni keliai, ypač miškuose, rudenį ir pavasarį tampa įdomesni. O jei aplink miško darbai vyksta, sunkioji technika jų savybių tikrai nepagerina: važiuojant tais keliais netgi galima įsivelti į gerą veiksmo filmą. Be to, keturračiais galima keliauti visais metų laikais. Žiemą – ne tik gražu, bet ir švaru, vairuoti slidžia danga taip pat nuostabu“, – aiškina A. Kanopkinas.
Saugūs, tad gali vairuoti visi
Dar vienas didelis keturračių privalumas, galvojant apie jų turizmą bei nuomą publikai, – jie yra tinkami plačiosioms masėms ir saugesni nei motociklai, o keliams kenkia mažiau nei visureigiai. Pavyzdžiui, visi paklausiausių Lietuvoje „CFMoto“ modelių gamos keturračiai, išskyrus specifinius sportinius modelius, yra registruojami savivaldybėse kaip T3B kategorijos traktoriai.
Juos galima vairuoti visiems asmenims, turintiems B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Be to, trumpiems pasivažinėjimams specialioje trasoje sukurta visa vaikiškų keturračių gama.
„Yra ir turizmas motociklais. Tačiau, norint važiuoti motociklu, reikia A kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Jeigu knieti lįsti į prastesnius kelius, lengvą bekelę, reikia tam tikrų įgūdžių. Varžybose greitai lėkti su keturračiu dažnai būna sunkiau nei su motociklu, o keturratį vairuoti įprastomis sąlygomis, važiuoti lengva bekele yra daug lengviau. Su keturračiu galima vežtis ir daugiau daiktų, pasiimti keleivį. Be to, jų poveikis keliams švelnesnis nei visureigių ir galima daugiau kur pervažiuoti, nes keturračiai yra lengvi, siauresni, trumpesni ir manevringesni“, – dėsto A. Kanopkinas.
Aišku, keturračiams būdinga tam tikra valdymo specifika, bet naujos technologijos juos daro dar prieinamesnius plačiosioms masėms bei paprastus valdyti net ir pirmą kartą prisėdusiems. Net ir paprasčiausią „CFMoto CForce 450“ modelį galima sukomplektuoti su vairo stiprintuvu, jis turi keleivio atlošą, USB jungtis prietaisams įkrauti, 12 V jungtį, pavyzdžiui, navigacijai prijungti. Tad su tokia transporto priemone leistis net ir į ilgesnę išvyką nekiltų didelių problemų.
„Lietuvoje yra nemažai keturračių nuomos punktų, tik jie skirti ne turizmui, o kelių valandų pasivažinėjimui. Bet jei turizmu laikome ilgesnę nei dienos kelionę, manau, įmanomos net ir kelių dienų išvykos. Tik kol kas tokio formato su lankytinais objektais nėra. Manau, kad čia yra perspektyvi niša, nes žinau, kad keturračiais galima visą Lietuvą apkeliauti. Pažįstu keliautojų, kurie ir Europą yra išmaišę, su keturračiais po 20 tūkst. kilometrų yra įveikę“, – neišnaudotą turizmo šakos potencialą mūsų šalyje apibendrina A. Kanopkinas.